pastaruoju metu vėl ir vėl pradedu suprasti koks yra trapus “psicho” gyvenimas. norisi nuveikti kažką gero bet atsimuši į savo ligos sieną kurią pats ir susikūrei.

šią savaitę buvau pas psichologę, bet tai man mažai kuo padėjo, bet manau kad vis dar ne prarandu sukibimo su realybe, bent ta realybe kurioje pats verdu.

žinai, jau pats stengiuosi išvengti konfliktų, nes pačiam jau atsibodo GN intrigos ir išsidibinėjimas, nes kai kam nuobodu ir nėra ką veikti. ir visi tie personažia jau saeniai man kelia gailestį.

bet apie gailestį kita kalba, nes man nepatinka tas žodis “gaila”, bet iš kitos pusės, jeigu “gaila” gali padėti… tai kodėl ir ne.