Audio kompanionas čia:

kažkodėl vėl ir vėl pasiilgsu vidinės tylos, kai viskas nurimsta ir lieki pats su savimi. pasiilgstu sveikatos ir ramybės, kurią vėl ir vėl prarandu.

mano pasaulis jau niekad ne bus toks koks buvo, sprogimas atnešė tik nerimą, kas bus toliau… priepuolis mane vėl nubloškė atgal, į tą atgal kurį galvojau kad įveikiau.

kažkaip atrodo kad aš nesugebėsiu gyventi savarankiškai, nesugebėsiu įveikti savės ir savo ligos, nors turėčiau pasveikti, bet dabar, mano noras gydytis yra atmetamas, nors priverstinis gydimas man nėra opcija.

pasiilgau tylos savyje, kai nurimsti ir viską bandai pradėti iš naujo, nors JIE to nesupranta ir nesupras…. nes JŲ ir MANO pasaulis skirtingas, nors JIE bandys man įrodyti kad priešų nėra, bet aš matau priešus, kurie be gailsečio ir supratimo daužo mano pasaulį….