jau nuo 8.45 AM, aš jau mieste, nenoriu būti ten kur jau ne esu laukiamas nor ten mano namai.

nors, tiesa pasakius, visi mane žemina dėl veiksnumo atstatymo, ir ne suteikia to ko man reikia ( reikia ligotam mano protui), supratimo ir pagalbos, meškiško apsikabinimo.

nežinau, ar jie bus teisūs, bent po paskutinių mano priepuolių, kurių beje, vis labiau ir labiau bijau. norėjau savanoriškam gydymui, nes manau kad to man reikėtų ir man padėtų atsistoti ant kojų, bet to negavau.

tiesiog, vėl viskas iš naujo – darbas su savimi ir jieškojimas būdų kai išdikuopti savo mintis ir emocijas.