palaiminimas, kad pagaliau vėl patysiu savo mamą ir pabūti su ja man svarbią akimirką. nerimauju, kad viskas gali išeiti truputėlį ne pagal mano sumanymą, nes mano jausmas jai nėra vienas iš geresnių.
prakeikimas, kad negaliu važiuoti ten vienas, nes po paskutinio priepuolio jie mane saugo kad man tai nepsikartotų, ir kartu saugo savo kailį, jeigu kas atsitiks blogo.

tas prakeikimas, tęsis dar tris mėnesius, iki rugsėjo, bet nežinau, ar valdžia išleis mane į kitus man svarbius reikalus – Gyvają Biblioteką ir panašiai.

nerimas, kad viskas gali būti ne taip kaip noriu ir galiu juos suprasti, kad mane nubaudė, ir mano kad viskas gali kartotis “laisvėje”

bet toje laisvėje, tu susikuri savo aplinką, ir gyveni bei bendarauji su kuo nori kaip nori ir kada nori…. o šituose namuose, mane užknisa, tos pačios erdvės, tie patys snukiai, ir ta pati aplinka
jaučiu ir jaučiuosi, kad tai ir ten yra skirtingi dalykai, bet jiems sunku tai paaiškinti.

bet apie tai kitą kartą…