žinai, šiandien suimąsčiau apie minčių ramybę ir apie žaidimą “kas būtų jeigu”, po to kai aplankaiu tėčio palaidojimo vietą supratu kad tas jausmas degs visą gyvenimą, gyvenimą kuris galėjo būti kitoks.

kartais gyvenime viskas atsiremia į tą paskutinę akimirką, mintį kai tą asmenį norėtai paiimti už rankos ir pasakyti “AŠ ATSIPRAŠAU”. bet viskas jo jau nėra .

gyvenimui aš turiu daugiau klausimų, negu visi filosofai ir išminčiai tam turi atsakymų, ir kiek vienas “prisilietimas” prie jo mirties, veda mane tobulon beprotybėn.